Knyga kalba #1: Ethan Kross apie vidinį balsą, kurį turi ir vaikai - trumpi autoriaus patarimai tėvams

Straipsnio autorė - Raimonda Valaikaitė (gydytoja, Naturoti įkūrėja)

Gyvenime nedaug beliko laiko knygų skaitymui. Toks etapas - vaikai maži, reikalų daug. Bet tai man padėjo atrasti įgarsintas knygas. Parsisiunčiau Baltų lankų programėlę, nusipirkau knygų ir pradėjau jas klausyti - migdydama vaiką, plaudama indus, valydama voratinklius, važiuodama automobiliu ar pakuodama siuntas. Kada tik mano smegenys neturi atlikti itin svarbių darbų, leidžiu joms mėgautis knyga. Mano ausis pasiekia viena knyga po kitos, keičiasi veikėjai, siužetai, temos ir balsai. Skirtingi ir jausmai, kurie lieka, kuomet balsas nutyla knygai pasibaigus.

Visada stengiuosi pasirinkti kuo įdomesnes knygas - pagal pavadinimą, temą, autorių ar rekomendacijas. Tad natūraliai kai kurios knygos dulka ir laukia, kol pagaliau ateis laikas ir joms. Taip nutiko ir su šia Ethan Kross knyga. Pavadinimas ,,Vidinis balsas" lyg ir sufleravo, kad tai tebus dar viena saviugdos knyga, patvirtinanti ir tai, ką jau seniai žinome, tik nesiryžtame pradėti. O ir rekomendacijų apie šią knygą nebuvau girdėjusi. Tad perklausiusi keletą intensyvesnio siužeto kūrinių pamaniau pailsėjimui pasirinksianti šią. Praleisianti ją pro ausis, gal kažką įdomesio sužinosianti ir pamiršianti. Bet kaip aš klydau.

Vidinis balsas ir vidinis tarškesys

Neketinu Jums čia atpasakoti visos knygos, tačiau norėčiau padaryti trumpą įžangą, jog galėtumėte suprasti, kodėl šią knygą dabar vadinu viena iš gyvenimo knygų.

Kiek save prisimenu gyvenu lydima vidinio balso. Manyje verda vidiniai monologai ir dialogai, aš galiu su savimi pasitarti ir pasiginčyti, galiu vidinio balso pagalba pabendrauti su žmonėmis, su kuriais realybėje tokių temų neaptarinėju arba jų visai nepažįstu. Mėgstu ,,atrajoti" buvusias situacijas ir kurti naujas. Ne visada malonias. Taigi praktiškai nuolatos galvoje girdžiu balsą, vidinį balsą. Būtent todėl šios knygos tema man yra artima ir svarbi. 

Knygos autorius Ethan Kross yra eksperimentinės psichologijos ir neurologijos specialistas. Žinias jis plečia savo paties įkurtoje Emocijų ir savitvardos laboratorijoje (angl. Emotion & Self Control Laboratory) Mičigano universitete. Autorius nagrinėja vidinius pokalbius: kas tai, kodėl jie vyksta ir kaip jais pasinaudoti, norint tapti laimingesniu, sveikesniu ir darbingesniu žmogumi. Išnagrinėjęs daug informacijos ir atlikęs galybę eksperimentų Ethan Kross teigia, kad vidinius pokalbius galima keisti norima linkme. 

Klausydama šią knygą pirmą kartą susidūriau su terminu - tarškesys. Vidinis balsas gali pateikti labai naudingų minčių, bet gali virsti tiesiog nereikšmingu arba gyvenimą apkartinančiu tarškesiu. Jo dėka kartais jaučiame baimę, nors įvykiai dar neįvyko, esame sukaustyti ir bijome priimti sprendimus arba gyvename nemaloniuose praeities įvykiuose. Tarškesys netgi gali tapti toks įkyrus, jog naudingos mintys galvoje arba praplaukia nepastebėtos, arba joms paprasčiausiai nėra vietos prasibrauti. Dar įdomiau - daugybė žmonių gyvena vedami vidinio tarškesio, o ne išmintingų ir racionalių sprendimų. Tad, kaip jau supratote, tai gali būti tikra problema.

Atpažinti, kad gyvenime šiek tiek per daug vietos užima vidinis tarškesys yra viena, bet pakeisti savo įpročius - visai kas kita. Kas esate bandę keistis, jau žinote. Todėl smagiausia, jeigu pavyktų apie vidinį tarškesį savo gyvenime sužinoti kuo anksčiau ir išmokti jį valdyti taip, kad jis taptų gyvenimo palydovu, kuriam pradėjus siautėti būtų galima be didesnių valios pastangų parodyti duris. Tad vaikystė - tikrai palankus metas, kada jau galima pradėti kalbėti apie vidinį balsą ir mokytis jį valdyti. 

Kaip mokyti vaikus valdyti vidinį balsą

Autorius augina dvi dukras, tad natūraliai jo knygoje atsirado keletas patarimų tėvams, norintiems, kad vaikai būtų laimingi, sveiki ir sėkmingai gyventų. Kaip mokslininkas Ethan Kross žino, kad vidinio balso pažabojimas yra svarbus procesas norint pasiekti minėtų tikslų. O galbūt net - pati svarbiausia pamoka, kurios tėvai turėtų išmokyti savo vaikus. Taigi, ką daro autorius, kad padėtų savo dukroms mokytis valdyti savo vidinį balsą? Kokiais patarimais jis dalijasi su kitais tėvais?

PATARIMAI

- ,,Kai dukros nusimena, užklijuoju joms pleistrą ant alkūnės ir pasakau, kad jei tikės, kad jis padeda, tada taip ir bus"  (tikėjimas ir gebėjimas pasirinkti, kuo tikėti, yra tikrai galingas ginklas). 

- ,,Nuliūdusias veduosi pasivaikščioti po nepaprastai gražų botanikos sodą" (galimybė patirti aplinkos didingumą padeda gyti mūsų psichikai).

- ,,Jeigu pasakoja apie kivirčus žaidimų aikštelėje ar klasėje, atsargiai paskatinu jas žvelgti plačiau" (gebėjimas pažvelgti į situaciją platesniu žvilgsniu, tarsi iš šalies, padeda sutramdyti vidinį balsą, vedamą kilusių emocijų ar ankstesnių patirčių).

- ,,Kai jos dėl kvailiausių priežasčių elgiasi visiškai neracionaliai, liepiu joms pasakyti sau tą patį, ką, jų nuomone, pasakytų mama arba aš. O tada užkutenu" (išmokti pastebėti savo vidinio balso įtakotą elgesį, jį sustabdyti ir gebėti sau įvardinti, kas čia negerai, padeda neleisti vidiniam balsui pavirsti nemaloniais žodžiais ir veiksmais).

Knygoje yra dar daugiau įrankių, skirtų jau pačiam skaitytojui, bet, neabejoju, tinkamų ir vaikams pagal jų amžių. Tačiau jų čia neaptarinėsiu. Todėl, kad tie keturi sakiniai aukščiau jau atnešė gerokai darbo tėvystės įpročių keitimui, ir todėl, kad perpasakota knyga praranda dalį savo autentiškumo. Todėl jeigu susidomėjote, linkiu ją susirasti ir paskaityti arba paklausyti. Aš klausysiu dar ne kartą.

Už sąmoningą vaikystę ir svarbias gyvenimo pamokas,

Raimonda

P.S. Ši knyga be vertingų patarimų dar sugebėjo paneigti keletą mitų, kuriuos iki šiol tikėjau esant tiesa:

Mitas#1. Gyventi šia diena. Aš irgi girdėjau tokius raginimus, mėginau tai daryti, bet, deja, nesėkmingai. Tačiau Ethan Kross atėjo man į pagalbą ir nutraukė mano kančias sakydamas, ,,kad nors šiuo mokymu ir siekiama gero, jis prieštarauja mūsų biologinei prigimčiai". Mokslininkai pastebėjo, kad mūsų protas turi ypatybę nuo trečdalio iki pusės sąmoningo gyvenimo praleisti ne dabartyje (sau ir Jums pridedu šaltinį, kurį autorius cituoja - ,,A Wandering Mind Is Unhappy Mind"). Panašu, kad galvojimas apie praeitį ir ateitį yra mums įprasta būsena, į kurią pasineriame, kai nesame susikaupę ties šiuo metu vykstančiais dalykais. Todėl jeigu norime gyventi šia akimirka, turime nugalėti savo protą. Arba priimti jį tokį, koks jis yra ir išmokti valdyti proto balsą.

Mitas#2. Kalbėjimas apie sunkius įvykius padeda greičiau nuo jų pasveikti. Taip, bet iki tam tikro lygio. Autorius netgi pateikė mokslinių tyrimų pavyzdžių, įrodančių, kad jeigu apie psichiką traumuojančius įvykius bus kalbama pernelyg intensyviai - tai tik dar labiau pablogins emocinę būklę. 

Iš tiesų mąstymą keičianti knyga.